apžilbti

apžil̃bti intr. K.Būg, KŽ 1. žr. apžilpti: Akės apžil̃bo, sėdu i dvasią gaudau DūnŽ. Toki šviesybė saulės – ir akys apžil̃bo nu šviesos Pln. Nu tokios šviesybės akys mun apžil̃bo Vkš. Tokia šviesa, kad akys apžil̃bsta Vdžg. Neveizėk į saulę, gali apžil̃bti Pln. Ka davė į kaktą su kūliu, ir akys apžil̃bo Vvr. Gavau par pakaušį su durėms, kad ir akys apžil̃bo Vvr. Akys apžil̃bo, pasitelžiau Akm. Kad virtau ant ledo, net akys apžil̃bo Jrb. Ka pakėlė tą koją į viršų, ka tos srėnos [suskaudo] – i akys apžil̃bo Ms. | impers.: Tu išsigandai, tau akėse teip pasirodė, teip apžil̃bo Jdr. 2. pradėti blogai matyti: Kai su viena akimi nematau, tai ir antra kaip apžil̃bus P.Aviž(Pšš). Apžil̃bo akės begerant, i pulna an munęs Krš. Ar tavo akys apžil̃bo, kad nematai kelio Skr. | prk.: Apjakę žmonės gaudo aklus ir žlibus, idant tokie kitų neapšviestų ir neįneštų geismos tarp apjakusių, nuo kurios tarsi galėtų apžilbti su visu A1884,187. 3. apsvaigti pasigėrus: Tas mūs tėvas nė saiko neturia – geria tol, kol visai apžil̃bsta Šmk. \ žilbti; apžilbti